Plastine vizija judama, krypstama link kažko, kas rodo savo bendrystę, nors nėra iš karto pasitinkama kaip galutinis apibendrinimas. Ne per apibendrinimą bendrystė turi išryškėti, tai bendrystė turi parodyti apibendrinimo kelią, vizualinio pokyčio kelią. Tam ir prireikia lėtojo laiko ir lėtojo suvokimo. Lėtoje sekoje, lėtoje įveikoje, palengva ištinka kitos apykaitos, kitos apytakos nuojauta. Apytaka ir apykaita nuteikia pokyčiui. Bet kaita įvyksta sulėtėjusioje plastinėje sekoje. Lėtojo suvokimo amplitudėje juntamas sudėtingas perėjimas į kitokią bendrystę. Kitokia bendrystė čia dvasinė bendrystė, modernios raiškos išvystyta, išplėtota bendrystė. Tokia skulptūros raiška skaptuoja turimą jutiminę nuovoką, beldžiasi į numarinto dirglumo paviršių, kad prikeltų naują, pamirštą plastinę nuojautą. Modernia derme tokia plastinė vizija išardo tuos tarsi savaime suprantamus patogumo-parankumo, dirbtinio sentimentalumo ryšius ir įveda į sudėtingesnius, tik regimus, regimai regėtus ryšius, regimos šviesos sąryšius. Regimai-regėti ryšiai nėra tik mentaliniai dirbiniai. Tai save kurianti plastinių minčių raiška. Kūrinys su gaminiu dirbiniu neturi tos tiesioginės ir galutinės tapatybės. Čia tėra tik lokalūs, funkciniai ryšiai. Dirbinys ar gaminys tiesiogiai-patogiai raiškus. Kūrinys išplėstinio, išvestinio regimumo nuostatose, savo išraiškoje neteikia tokio patogaus požiūrio. Kūrinys kaip imtis tampa išimtimi. Nes kūrinys išima, išveda plastines išdavas mentaline linkme. Žiūra virsta trauka, polinkiu, tuo pačiu plastiniu atotrūkiu. O tai jau iš kitų sferų, kitų kriterijų atvestas konceptualus lydinys-kreipinys. Skulptūros koncepcija jau yra mentalinės nuojautos, skirtingų percepcijos nuojautų lydinys, pakitusių kūrybinių nuovokų lydinys. Toks mentalinis lydinys kaip vidinė kūrinio palyda jau ieško apibendrinimo, metaforiško apibendrinimo. Kad liktų vietos tolesniam suvokimo atsinaujinimui. Tuo labiau kitokį apibendrinimą jau turintis kreipinys. Tai kreipinys su atidėta raiška, ne matomu, o tik numatomu pažadu. Pats vizualinis pažadas dažnai yra ne tik tiesioginė intriga-pagunda, o jau nubundanti autorinė vizija. Asmeninė skulptoriaus vizija čia tik palengva tampa autorine vizija. Dėka tokios vizijos regime tarsi atidėtą, nežymiai sustabdytą pačios raiškos-paraiškos sudėtingumą. Tai sudėtingi raiškos-pagavos ryšiai. Apčiuopiama, pasiekiama tiesiogine lytėjimo raiška galutinio maršruto nepasiekiame. Tiesioginė apyvoka čia tampa kliūtimi. Plastinė polemika kuria savo sinkretines atramas, plečia savo jutimines užuominas. Plastinė skulptūros plėtra įteigia savo tikroves. Rodymas jau nebesutampa su rodmenimis. Suvokimas jau nebepritaria suvokiniams. Jei reikia sprendimo, tai dažniau prireikia šypsniu lydimo sprendimo, išlydyto juoko lydimo sprendimo. Rodoma plastinė tikrovė tarsi atima savo tiesiogines nuorodas. Suglumęs, sutrikęs atsakas atsiremia į dvejonę, abejonę. Atsiremia dažnai į ironišką tikrumą. Raiška lieka lengvai stebimumu prieinama, o paraiška jau čia tampa tuo sustabdytu, atidėtu, ironiškai apmąstomu poveikiu. Plastinė autorinė ironija čia redukuoja tikrovę, išardo naivias, savaiminio patikimumo jungtis. Autorinė ironizuojanti vizija įsiterpia į tikrovę, perkuria tikrovę. Plastinė ironiškoji tikrovė tampa kuriančia, alternatyvių jungčių ieškančia tikrove. Todėl tokios skulptūrinės paraiškos ironiški ieškiniai, ironiškos simbolikos telkiniai. Dvasinė, mentalinė plotmė atitolsta į sau deramą nuotolį, nuolat steigiantį plastinį judesį. Autorinės vizijos plastinėje polemikoje išvengia greitų ir standartinių apibendrinimų, išvaduoja suvokimą nuo įvairiausių kraštutinių požiūrių, nes palieka vietos atnaujintai asmeninei žvalgai bei situacinei apžvalgai. Tai vizijos, kurios autorinėje žiūroje nusikelia į įdirbio, santykio, pojūčio įžvalgas. Tokios meistrystės įžvalgos spindi, žvilga apdirbtos- perdirbtos materijos šviesa. Apdirbta- perdirbta materija, tai tam tikrą virsmo etapą nuėjusi, kažkuo kitu tapusi kūrinio materija. Pati kūrinio materija įnašas ir išnaša. Įnašas čia dirbinio pėdsakas, darbo ir apdirbimo pėdsakas. Kai kada tokia materija yra sudėtingas įnašas, į išplėstines kūrinio išraiškas nuklydęs įnašas. Įnašas regimas kaip formos įnašas, papildantis-išpildantis autorinę koncepciją įnašas. Įnašas kaip perkeista skirtis-paskirtis, konvencija, koncepcija. Kaip gaminio įnašas ateina ir gaminio spalva. Gamybinė spalva čia tampa kūrinio spalva, tuo pačiu su papildoma paskirtimi. Įrankio paskirtis įsilieja, virsta kūrinio paskirtimi. Gaminio dalys keisdamos savo skirtis-dalis, skirtybes-dalumus keičiasi pačios ir savo skirtis priskiria kūriniui. Kitas kūrinio paviršius yra naujos dermės paviršius. Naujos dermės paviršius įsteigia ir įsiterpia į kūrinio visuminį išraiškos paviršių. Kaip ir autorinė forma, taip ir šis virsmo, perėjimo paviršius suspindi autorine šviesa. Skulptūros prasmės, virsmo prasmės išsidėsto autorinėje šviesoje. Autorinė šviesa nėra konceptualiai izoliuota šviesa, nes tai dalis gaminio materijos šviesos, nuo gaminio paviršiaus atvestos išraiškos šviesos. Tuo pačiu tai ir faktūrinės šviesos savo spindesyje. Nuo gaminio, dirbinio faktūrinės spalvos šviesos einama į sodresnes spalvos gijas. Tomis skulptūrinės materijos šviesos tankmėmis kopiama arba leidžiamasi į tolimesnę plastinę tapsmo šviesą. Tapsmo šviesa materijos paviršiuje randa svarbias žymes-užuominas. Skulptūrinė raukšlė, faktūrinis brėžis, lydinio žymė, visa tai mentalinių santykių, dvasinių santykių užuomazga.
Vizija skulptūroje yra veržli autorinė galia, autorinės išraiškos išpildyta ir išlydyta brandumo galia. Ironiška brandumo galia yra ironiškų atsakų, ironiškų kūrybinių sprendinių galia. Kur nėra greito atsako, kur tvyro vizualinė sumaištis, ten skulptūrinė raiška siūlo ironišką sprendimo atributą. Tarsi lengva, žaidžiančia vizija sugebama nuvesti į sprendinių ironišką žaizdrą. Vaido, ginčo, kovos lauke skulptūros vizijų laukas tampa plastinės įveikos raiška. Tokia kompozicinė plastika savo ironišku polėkiu, savo šypsnių materija nukreipia į reikiamų ir pamirštų santalkų žaismę. Vizija kai kada rodo ironišką galią, savaip išlaikančią distanciją su vaizdavimu, su teikiama vaizdine mintimi. Teikiama kompozicinė mintis pasitelkia pokštą, paradoksą kaip parabolę. Rodymas tampa nuorodų neigimu, matymas virsta regėjimo paieška. Artumas kaip savaiminis supratimas virsta atvirkštine raiška. Mes čia dažnai susiduriame su ironiškąja materija, o ironiškoji materija nusidriekia į ironiškos metaforos plotmes. Metalinė oda, varinis kūnas, skardinė išklotinė, visa tai vizualinės skulptūrinės metaforos, kupinos ironiško užtaiso galių. Metaforiška raiška yra perkėlimo, perėjimo raiška, kuri galutinai įsitvirtina autorinėje plastinėje kompozicijoje. Ironiškoje kompozicijoje vyksta kitos tikrovės regimoji paieška, griaunanti šiapusinį prieraišumą. Ironiškoji paieška, kitos tikrovės, kitų kriterijų bei parametrų paieška, tai kitų sprendimų, vizualinių sprendimų paieška.
Skulptorius geba pateikti savo vizualinius sprendimus. Sprendimas čia ir yra ironiškas sprendimas, kuris skulptūros plotmėje, koliažo, montažo, asambliažo lygmenyje virsta plačia simboline raiška, visada polemine raiška. Tokia raiška priešinimosi, vizualinio- autorinio priešinimosi iniciatyva. Tokios ironiškos iniciatyvos griauna naivias ir neproduktyvias pažiūras, ardo skubotą žinojimą, destruktyvias pažiūras. Gyvenimo idos, naivus dominuojantis požiūris, dirbtinės konvencijos, visa tai geba įveikti ironiškoji plastinė galia. Tiesiogiai nesirišami, nerandami, nepastebimi ryšiai, skubotos tendencijos, apytikris pesimizmas, tai įveikiama metaliniu, plastiniu mazgu, plūgo mazgu. Ironiški plastiniai sprendimai pasitelkia subtilaus humoro galias, plastiškai sprogdinančias juoko galias. Plastinis juokas sprogdina sustabarėjusius požiūrius, savaime nuvargusias, išsekusias vadybines tendencijas. Ironija turi ir kitų plastinių krypčių. Subtilus, elegantiškas juokas įveikia ne tik vulgarumą, atšaukia cinizmą, bet atvirkštine prasme juokas ne tik griauna, juokas steigia. Sprogstantis juokas išardo nereikalingus, dirbtinius ryšius, atributinius sandorius, tačiau tuo pačiu sukuria simbolinius mazgus, užriša metalinius mazgus. Metalinis plūgo mazgas, simboliškai ironiškas mazgas yra naujo ryšio, naujo sandorio galimybė. Metalinis mazgas tiesiai naujus suvokimo, steigimo, kūrimo ryšius. Plastinė skulptūrinė ironija čia yra dvejopas mazgas- išrišimo ir užrišimo procesas. Meno kūrinys, ironišką galią rodantis meno kūrinys išriša, ironiškai išsprendžia praeities ir ateities santykius, modernius pokyčius paverčiant plastine žaisme. Taip mazgas nuo ironiškos vizualinės pajautos pakyla į vizualinės minties lygmenį, dvasinį lygmenį. Tai tampa ironiška mintimi. Ironiška mintis yra didžiųjų permainų kaip mentalinių nuotykių apytakos jungtis. Visos autorinės vizijos čia palieka ir kuriančio užmojo, vizualinio ketinimo, pajautos polėkio ironiškus pėdsakus. Ironiškieji pėdsakai yra simbiotinės išmonės šypsniai, sinkretinės, klaidžiojančios plastinės galios pėdsakai. Kurianti plastinė ironija kovoja su patiklumu bei naivumu, griozdiška argumentacija, įkyriu pozicionavimu. Nuo daikto iki eksponato, nuo parankumo iki nesuinteresuotos žiūros, visur daikto tapsmas kūriniu, epochos daikto-simbolio išdavos tapimas kūriniu. Plūgo mazgas kaip kūrinys, plūgas kaip angeliškas agregatas, angeliškas arimo veiksmas, visa tai simbiotinės polemikos apraiška.
Simbiotinė polemika čia virsta hibridinės tikrovės polemika. Skulptūrinė polemika įsitraukia tiesioginiu ir išvestiniu būdu į hibridinę pasaulio raišką, kaip painių sąryšių, nebūdingų ryšių, pynių, liejinių, lydinių sampyną. Todėl čia daug takumo, daug vizualinių mentalinių takų, daug transcenduojančios eigos apraiškų. Ironiškos įžvalgos blyksnyje sampyna, tai painių ir inovatyvių ryšių raiška. Čia daug takumo, vadinasi daug vizualinės minties, mentalinės apyvokos kaip dar neįvertintų naujos komunikacijos galimybių. Tai kas vadinama simbiotine menine raiška skulptūros kūrime, techninėse-estetinėse, mentalinėse duotyse tai „moderni painiava“. Moderniai surišamas mazgas, moderniai įkinkoma kompozicija, tai „modernių problemų skaptavimas“. Į pagalbą autoriui ateina ne deklaracijos, o mentalinės-technologinės procedūros, kurios identifikuoja, vizualiai kompozicijoje išlydo būdingą epochos raišką. Užrišta painiava tampa išrišama, kūrybiniu veiksmu išrišama painiava. Simbiozė ir yra sintezės problema, dominuojančios dirbtinės sintezės problema. Hibridinė sintezė, madingos, tendencingos sumaišties sintezė reikalauja vizualinio ryšių koregavimo. Dominuojantis hibridinis mąstymas yra sinkretinis problemų mazgas. Tokį mazgą užrišus suprantami ir įsivaizduojami tampa visi painūs ryšiai. Tai sintetinės duoties ryšiai įsiveržę į maišytos tikrovės invazijos procedūras. Organikos ir mechanikos simbiozė, mokslo ir magijos futurologija, visa tai vizualinė sankirta. Įžvelgti tokią sankirtą ir leidžia dvasinis modernizmas. Reiškinius ir raišką simbiotinėje, hibridinėje plotmėje išvedant į patį regimumą, intensyvų regimumą. Iš matomo kūrinio reikia pereiti į regimą kūrimą. Tai esminė vizualinė sankirta. Hibridinė raiška kaip mišri raiška yra galimybė įeiti į modernios tikrovės nuovoką ir apyvoką. Toks meninis įsitraukimas yra atnaujintas būdas išvysti regimume kitą trauką, kitą mentalinę gravitaciją. Kita plastinė trauka čia, kiti potraukiai bei polinkiai. Skulptūra nuteikia per medžiagos hibridinę apykaitą, savo techno—estetinę transmutaciją pereiti į kitą, vizualinį pakylėjimą. Ironiškoji tendencija, ironiškoji užuomina naikina dirbtinio prieraišumo ryšius, neigia dirbtinės sintezės dominavimą. Simbiotinė polemika pakyla iki simbolinės darinių-kūrinių mutacijos. Skulptūra atveria naujus kompozicinius santykius.
Moderni skulptūra yra modernaus pasaulio pagava. H.Orakausko skulptūra neretai virsta savita instaliacine pagava. Pagava pagavusi nuovokos pagaulumą, pagava gaudoma kitos pagavos. Nes mentalinė pagava pagauta materijos pagavos, o materijos pagava atsiduria vizijų gaudyklėje. Skulptūra tampa instaliacine pagava, begaline, atnaujinta naujų, integralių sąveikų užuomina. Integralumas čia kitoks plastinės mobilizacijos santykis. Begalinio dalumo, dalijimosi, fragmentavimo procedūrose, kur dominuoja naivus progreso valdymas, čia iškyla kitokios jungties galimybė. Skulptūra turi rodyti kitokius substancijos, savyje buvimo, savyje rymojimo principus. Instaliacinė pagava, skulptūra-instaliacija užkliudo pagavos kaip plastinės šviesos klausimą. Modernus dvasingumas nuteikia kopimo, tobulėjimo, virsmo, tikėjimo sintezei. Skulptūra turi tarsi nejungiamas, visiškai atskirtas jungimosi galimybes, vidines ir išorines plastinės raiškos galimybes. Instaliacija skulptūros kompozicijoje geba atverti ir plastiškai aprėpti išorinės ir vidinės pusės plastinius lygmenis. „Dovydas“ kaip skulptūra-instaliacija atnaujina pastinės substancijos galimybes. Kaip mąstymas vizualine prasme yra vidinis ir išorinis mąstymas, taip ir matymas yra vidinis ir išorinis matymas. Regos laukas, regimybės laukas, tai plastinės atskirtys. Mąstymas klasikine prasme yra kova, artikuliacinė kova su išorine ženkline kalba. Prireikia vidinės, tik juntamos, tik įžvelgiančios kalbos blyksnio, vizualinio šypsnio ar šūksnio, kad prabiltų vidinė kalba. Plastinė raiška, vidinės instaliacijos galios prabyla savo šviesa, dvasinės raiškos, intuicijos, vidinės šviesos kalba. Apyvokos kalba, matymo-lytėjimo, artinimo kalba, erdvinėmis, laikiškomis metaforomis amžinų, dvasinių sąveikų plastinės kalbos nepateiksime. Ironiškoje instaliacijoje, perkuriančioje, hibridinėje regimybėje nubunda vidinis regėjimas, vidinė plastinė regula. Instaliacinė pagava skulptūroje-instaliacijoje įtvirtina instrumentinio mąstymo įveiką. Nematoma kalba, tuo pačiu raiška yra kitokia, plastinė klausa, vizualinė klausa. Regima kompozicija viduje ir išorėje pasklinda ironiška vizualinė santarvė. Instaliacinė pagava išpildo paslėptus plastinius, subtilius lūkesčius- skulptūrinis mąstymas meninėse galimybėse aprėpia esmines pasaulių pokyčių tėkmes. Hibridinės sąmonės materija yra kelias, kryptis į dvasinės raiškos kūrinius.
Metalinė H.Orakausko skulptūra yra epochos lydinys ir tuo pačiu mentaline prasme epochos išlydis. Tai plastinė, simbiotinė duotis bei simbolinė užduotis. Duotis pasirinktos vizualinės materijos kriterijuose, kur reikšmės bei prasmės susilydo, tampa santalka bei sankirta. Toks lydinys yra ir atvirkštinis veiksmas, kitoks dvasinis veiksnumas, tai modernių plastinių jėgų išlydis, vizualinių pastangų išlydis. Tokie integralūs lydiniai mus ir lydi, mums kužda, kad tai yra begalinė užuomina. Vizualinė užuomina kaip plastinė mįslė, kaip vizualinė užklausa, kurioje lydosi, steigiasi sudėtingi, sinkretiški klausimai. Tokia skulptūra minimalia ar monumentalia, vieša ar intymia raiška koreguoja dominuojančio vizualumo nestabilumus, stabilizuoja paklaikusios vizualizacijos tempą, ardo nereikalingas plastines užkardas, įtvirtina dvasinio atsinaujinimo galimybes. Skulptūra kaip epochos lydinys yra mentalinio-spiritualistinio pokyčio išdava. Skulptūra persmelkia, prasiskverbia į nerealizuotas, nepasiektas tėkmes bei sroves, suveda bei atveda padrikas dalis į sinkretinę įžvalgos visumą. Nors jokia suma nesumuoja visumos, plastinės tėkmės, ironiškos, sinkretinės visumos.
Henrikas Orakauskas kiekvienu savo kūriniu mus pasitinka plastinės išmonės begalybe, nuvedančia į paralelines, nepastebimas, kai kada savyje esančias dviprasmiškas kompozicines, kūrybines temas. Šio skulptoriaus kūrybinėje išmonėje daug savitai stilingos hibridinės žaismės. Atskiri skulptūros komponentai yra nesibaigianti ironiška polemika su dominuojančia atributine paskirtimi, dalykiniu savybių priskyrimu, neišvengiamu gaminio, dirbinio esamų ryšių, tiesioginio vartojimo būtinumu. Atskiri komponentai ironiškai išimti iš savo tiesioginio veiksnumo yra įvedami į nesibaigiančio paradokso, atradimo, ironiškos abejonės sferą. Skulptorius žvelgia į šias dviprasmybes kaip kūrėjas-atradėjas, ieškotojas-vizionierius.