Plastine vizija judama, krypstama link kažko, kas rodo savo bendrystę, nors nėra iš karto pasitinkama kaip galutinis apibendrinimas. Ne per apibendrinimą bendrystė turi išryškėti, tai bendrystė turi parodyti apibendrinimo kelią, vizualinio pokyčio kelią. Tam ir prireikia lėtojo laiko ir lėtojo suvokimo. Lėtoje sekoje, lėtoje įveikoje, palengva ištinka kitos apykaitos, kitos apytakos nuojauta. Apytaka ir apykaita nuteikia pokyčiui. Bet kaita įvyksta sulėtėjusioje plastinėje sekoje. Lėtojo suvokimo amplitudėje juntamas sudėtingas perėjimas į kitokią bendrystę. Kitokia bendrystė čia dvasinė bendrystė, modernios raiškos išvystyta, išplėtota bendrystė. Tokia skulptūros raiška skaptuoja turimą jutiminę nuovoką, beldžiasi į numarinto dirglumo paviršių, kad prikeltų naują, pamirštą plastinę nuojautą. Modernia derme tokia plastinė vizija išardo tuos tarsi savaime suprantamus patogumo-parankumo, dirbtinio sentimentalumo ryšius ir įveda į sudėtingesnius, tik regimus, regimai regėtus ryšius, regimos šviesos sąryšius. Regimai-regėti ryšiai nėra tik mentaliniai dirbiniai. Tai save kurianti plastinių minčių raiška. Kūrinys su gaminiu dirbiniu neturi tos tiesioginės ir galutinės tapatybės. Čia tėra tik lokalūs, funkciniai ryšiai. Dirbinys ar gaminys tiesiogiai-patogiai raiškus. Kūrinys išplėstinio, išvestinio regimumo nuostatose, savo išraiškoje neteikia tokio patogaus požiūrio. Kūrinys kaip imtis tampa išimtimi. Nes kūrinys išima, išveda plastines išdavas mentaline linkme. Žiūra virsta trauka, polinkiu, tuo pačiu plastiniu atotrūkiu. O tai jau iš kitų sferų, kitų kriterijų atvestas konceptualus lydinys-kreipinys.

Skulptūros koncepcija jau yra mentalinės nuojautos, skirtingų percepcijos nuojautų lydinys, pakitusių kūrybinių nuovokų lydinys.

Toks mentalinis lydinys kaip vidinė kūrinio palyda jau ieško apibendrinimo, metaforiško apibendrinimo. Kad liktų vietos tolesniam suvokimo atsinaujinimui. Tuo labiau kitokį apibendrinimą jau turintis kreipinys. Tai kreipinys su atidėta raiška, ne matomu, o tik numatomu pažadu. Pats vizualinis pažadas dažnai yra ne tik tiesioginė intriga-pagunda, o jau nubundanti autorinė vizija. Asmeninė skulptoriaus vizija čia tik palengva tampa autorine vizija. Dėka tokios vizijos regime tarsi atidėtą, nežymiai sustabdytą pačios raiškos-paraiškos sudėtingumą. Tai sudėtingi raiškos-pagavos ryšiai. Apčiuopiama, pasiekiama tiesiogine lytėjimo raiška galutinio maršruto nepasiekiame. Tiesioginė apyvoka čia tampa kliūtimi. Plastinė polemika kuria savo sinkretines atramas, plečia savo jutimines užuominas. Plastinė skulptūros plėtra įteigia savo tikroves. Rodymas jau nebesutampa su rodmenimis. Suvokimas jau nebepritaria suvokiniams. Jei reikia sprendimo, tai dažniau prireikia šypsniu lydimo sprendimo, išlydyto juoko lydimo sprendimo. Rodoma plastinė tikrovė tarsi atima savo tiesiogines nuorodas. Suglumęs, sutrikęs atsakas atsiremia į dvejonę, abejonę. Atsiremia dažnai į ironišką tikrumą. Raiška lieka lengvai stebimumu prieinama, o paraiška jau čia tampa tuo sustabdytu, atidėtu, ironiškai apmąstomu poveikiu. Plastinė autorinė ironija čia redukuoja tikrovę, išardo naivias, savaiminio patikimumo jungtis. Autorinė ironizuojanti vizija įsiterpia į tikrovę, perkuria tikrovę. Plastinė ironiškoji tikrovė tampa kuriančia, alternatyvių jungčių ieškančia tikrove. Todėl tokios skulptūrinės paraiškos ironiški ieškiniai, ironiškos simbolikos telkiniai. Dvasinė, mentalinė plotmė atitolsta į sau deramą nuotolį, nuolat steigiantį plastinį judesį. Autorinės vizijos plastinėje polemikoje išvengia greitų ir standartinių apibendrinimų, išvaduoja suvokimą nuo įvairiausių kraštutinių požiūrių, nes palieka vietos atnaujintai asmeninei žvalgai bei situacinei apžvalgai. Tai vizijos, kurios autorinėje žiūroje nusikelia į įdirbio, santykio, pojūčio įžvalgas. Tokios meistrystės įžvalgos spindi, žvilga apdirbtos- perdirbtos materijos šviesa. Apdirbta- perdirbta materija, tai tam tikrą virsmo etapą nuėjusi, kažkuo kitu tapusi kūrinio materija. Pati kūrinio materija įnašas ir išnaša. Įnašas čia dirbinio pėdsakas, darbo ir apdirbimo pėdsakas. Kai kada tokia materija yra sudėtingas įnašas, į išplėstines kūrinio išraiškas nuklydęs įnašas. Įnašas regimas kaip formos įnašas, papildantis-išpildantis autorinę koncepciją įnašas. Įnašas kaip perkeista skirtis-paskirtis, konvencija, koncepcija. Kaip gaminio įnašas ateina ir gaminio spalva. Gamybinė spalva čia tampa kūrinio spalva, tuo pačiu su papildoma paskirtimi. Įrankio paskirtis įsilieja, virsta kūrinio paskirtimi. Gaminio dalys keisdamos savo skirtis-dalis, skirtybes-dalumus keičiasi pačios ir savo skirtis priskiria kūriniui. Kitas kūrinio paviršius yra naujos dermės paviršius. Naujos dermės paviršius įsteigia ir įsiterpia į kūrinio visuminį išraiškos paviršių. Kaip ir autorinė forma, taip ir šis virsmo, perėjimo paviršius suspindi autorine šviesa. Skulptūros prasmės, virsmo prasmės išsidėsto autorinėje šviesoje. Autorinė šviesa nėra konceptualiai izoliuota šviesa, nes tai dalis gaminio materijos šviesos, nuo gaminio paviršiaus atvestos išraiškos šviesos. Tuo pačiu tai ir faktūrinės šviesos savo spindesyje.

Nuo gaminio, dirbinio faktūrinės spalvos šviesos einama į sodresnes spalvos gijas. Tomis skulptūrinės materijos šviesos tankmėmis kopiama arba leidžiamasi į tolimesnę plastinę tapsmo šviesą. Tapsmo šviesa materijos paviršiuje randa svarbias žymes-užuominas. Skulptūrinė raukšlė, faktūrinis brėžis, lydinio žymė, visa tai mentalinių santykių, dvasinių santykių užuomazga.

Vizija skulptūroje yra veržli autorinė galia, autorinės išraiškos išpildyta ir išlydyta brandumo galia. Ironiška brandumo galia yra ironiškų atsakų, ironiškų kūrybinių sprendinių galia. Kur nėra greito atsako, kur tvyro vizualinė sumaištis, ten skulptūrinė raiška siūlo ironišką sprendimo atributą. Tarsi lengva, žaidžiančia vizija sugebama nuvesti į sprendinių ironišką žaizdrą. Vaido, ginčo, kovos lauke skulptūros vizijų laukas tampa plastinės įveikos raiška. Tokia kompozicinė plastika savo ironišku polėkiu, savo šypsnių materija nukreipia į reikiamų ir pamirštų santalkų žaismę. Vizija kai kada rodo ironišką galią, savaip išlaikančią distanciją su vaizdavimu, su teikiama vaizdine mintimi. Teikiama kompozicinė mintis pasitelkia pokštą, paradoksą kaip parabolę.

Rodymas tampa nuorodų neigimu, matymas virsta regėjimo paieška. Artumas kaip savaiminis supratimas virsta atvirkštine raiška. Mes čia dažnai susiduriame su ironiškąja materija, o ironiškoji materija nusidriekia į ironiškos metaforos plotmes.

Metalinė oda, varinis kūnas, skardinė išklotinė, visa tai vizualinės skulptūrinės metaforos, kupinos ironiško užtaiso galių. Metaforiška raiška yra perkėlimo, perėjimo raiška, kuri galutinai įsitvirtina autorinėje plastinėje kompozicijoje. Ironiškoje kompozicijoje vyksta kitos tikrovės regimoji paieška, griaunanti šiapusinį prieraišumą. Ironiškoji paieška, kitos tikrovės, kitų kriterijų bei parametrų paieška, tai kitų sprendimų, vizualinių sprendimų paieška.

Skulptorius geba pateikti savo vizualinius sprendimus. Sprendimas čia ir yra ironiškas sprendimas, kuris skulptūros plotmėje, koliažo, montažo, asambliažo lygmenyje virsta plačia simboline raiška, visada polemine raiška. Tokia raiška priešinimosi, vizualinio- autorinio priešinimosi iniciatyva. Tokios ironiškos iniciatyvos griauna naivias ir neproduktyvias pažiūras, ardo skubotą žinojimą, destruktyvias pažiūras. Gyvenimo idos, naivus dominuojantis požiūris, dirbtinės konvencijos, visa tai geba įveikti ironiškoji plastinė galia. Tiesiogiai nesirišami, nerandami, nepastebimi ryšiai, skubotos tendencijos, apytikris pesimizmas, tai įveikiama metaliniu, plastiniu mazgu, plūgo mazgu. Ironiški plastiniai sprendimai pasitelkia subtilaus humoro galias, plastiškai sprogdinančias juoko galias. Plastinis juokas sprogdina sustabarėjusius požiūrius, savaime nuvargusias, išsekusias vadybines tendencijas. Ironija turi ir kitų plastinių krypčių. Subtilus, elegantiškas juokas įveikia ne tik vulgarumą, atšaukia cinizmą, bet atvirkštine prasme juokas ne tik griauna, juokas steigia. Sprogstantis juokas išardo nereikalingus, dirbtinius ryšius, atributinius sandorius, tačiau tuo pačiu sukuria simbolinius mazgus, užriša metalinius mazgus. Metalinis plūgo mazgas, simboliškai ironiškas mazgas yra naujo ryšio, naujo sandorio galimybė. Metalinis mazgas tiesia naujus suvokimo, steigimo, kūrimo ryšius. Plastinė skulptūrinė ironija čia yra dvejopas mazgas- išrišimo ir užrišimo procesas. Meno kūrinys, ironišką galią rodantis meno kūrinys išriša, ironiškai išsprendžia praeities ir ateities santykius, modernius pokyčius paverčiant plastine žaisme. Taip mazgas nuo ironiškos vizualinės pajautos pakyla į vizualinės minties lygmenį, dvasinį lygmenį. Tai tampa ironiška mintimi. Ironiška mintis yra didžiųjų permainų kaip mentalinių nuotykių apytakos jungtis. Visos autorinės vizijos čia palieka ir kuriančio užmojo, vizualinio ketinimo, pajautos polėkio ironiškus pėdsakus. Ironiškieji pėdsakai yra simbiotinės išmonės šypsniai, sinkretinės, klaidžiojančios plastinės galios pėdsakai. Kurianti plastinė ironija kovoja su patiklumu bei naivumu, griozdiška argumentacija, įkyriu pozicionavimu. Nuo daikto iki eksponato, nuo parankumo iki nesuinteresuotos žiūros, visur daikto tapsmas kūriniu, epochos daikto-simbolio išdavos tapimas kūriniu. Plūgo mazgas kaip kūrinys, plūgas kaip angeliškas agregatas, angeliškas arimo veiksmas, visa tai simbiotinės polemikos apraiška.

Simbiotinė polemika čia virsta hibridinės tikrovės polemika. Skulptūrinė polemika įsitraukia tiesioginiu ir išvestiniu būdu į hibridinę pasaulio raišką, kaip painių sąryšių, nebūdingų ryšių, pynių, liejinių, lydinių sampyną.

Todėl čia daug takumo, daug vizualinių mentalinių takų, daug transcenduojančios eigos apraiškų. Ironiškos įžvalgos blyksnyje sampyna, tai painių ir inovatyvių ryšių raiška. Čia daug takumo, vadinasi daug vizualinės minties, mentalinės apyvokos kaip dar neįvertintų naujos komunikacijos galimybių. Tai kas vadinama simbiotine menine raiška skulptūros kūrime, techninėse-estetinėse, mentalinėse duotyse tai „moderni painiava“. Moderniai surišamas mazgas, moderniai įkinkoma kompozicija, tai „modernių problemų skaptavimas“.

Į pagalbą autoriui ateina ne deklaracijos, o mentalinės-technologinės procedūros, kurios identifikuoja, vizualiai kompozicijoje išlydo būdingą epochos raišką. Užrišta painiava tampa išrišama, kūrybiniu veiksmu išrišama painiava.

Simbiozė ir yra sintezės problema, dominuojančios dirbtinės sintezės problema. Hibridinė sintezė, madingos, tendencingos sumaišties sintezė reikalauja vizualinio ryšių koregavimo. Dominuojantis hibridinis mąstymas yra sinkretinis problemų mazgas. Tokį mazgą užrišus suprantami ir įsivaizduojami tampa visi painūs ryšiai. Tai sintetinės duoties ryšiai įsiveržę į maišytos tikrovės invazijos procedūras. Organikos ir mechanikos simbiozė, mokslo ir magijos futurologija, visa tai vizualinė sankirta. Įžvelgti tokią sankirtą ir leidžia dvasinis modernizmas. Reiškinius ir raišką simbiotinėje, hibridinėje plotmėje išvedant į patį regimumą, intensyvų regimumą. Iš matomo kūrinio reikia pereiti į regimą kūrimą. Tai esminė vizualinė sankirta. Hibridinė raiška kaip mišri raiška yra galimybė įeiti į modernios tikrovės nuovoką ir apyvoką. Toks meninis įsitraukimas yra atnaujintas būdas išvysti regimume kitą trauką, kitą mentalinę gravitaciją. Kita plastinė trauka čia, kiti potraukiai bei polinkiai. Skulptūra nuteikia per medžiagos hibridinę apykaitą, savo techno—estetinę transmutaciją pereiti į kitą, vizualinį pakylėjimą. Ironiškoji tendencija, ironiškoji užuomina naikina dirbtinio prieraišumo ryšius, neigia dirbtinės sintezės dominavimą. Simbiotinė polemika pakyla iki simbolinės darinių-kūrinių mutacijos. Skulptūra atveria naujus kompozicinius santykius.

Moderni skulptūra yra modernaus pasaulio pagava. H.Orakausko skulptūra neretai virsta savita instaliacine pagava. Pagava pagavusi nuovokos pagaulumą, pagava gaudoma kitos pagavos. Nes mentalinė pagava pagauta materijos pagavos, o materijos pagava atsiduria vizijų gaudyklėje.

Skulptūra tampa instaliacine pagava, begaline, atnaujinta naujų, integralių sąveikų užuomina.

Integralumas čia kitoks plastinės mobilizacijos santykis. Begalinio dalumo, dalijimosi, fragmentavimo procedūrose, kur dominuoja naivus progreso valdymas, čia iškyla kitokios jungties galimybė. Skulptūra turi rodyti kitokius substancijos, savyje buvimo, savyje rymojimo principus. Instaliacinė pagava, skulptūra-instaliacija užkliudo pagavos kaip plastinės šviesos klausimą. Modernus dvasingumas nuteikia kopimo, tobulėjimo, virsmo, tikėjimo sintezei. Skulptūra turi tarsi nejungiamas, visiškai atskirtas jungimosi galimybes, vidines ir išorines plastinės raiškos galimybes. Instaliacija skulptūros kompozicijoje geba atverti ir plastiškai aprėpti išorinės ir vidinės pusės plastinius lygmenis. „Dovydas“ kaip skulptūra-instaliacija atnaujina pastinės substancijos galimybes. Kaip mąstymas vizualine prasme yra vidinis ir išorinis mąstymas, taip ir matymas yra vidinis ir išorinis matymas. Regos laukas, regimybės laukas, tai plastinės atskirtys. Mąstymas klasikine prasme yra kova, artikuliacinė kova su išorine ženkline kalba. Prireikia vidinės, tik juntamos, tik įžvelgiančios kalbos blyksnio, vizualinio šypsnio ar šūksnio, kad prabiltų vidinė kalba. Plastinė raiška, vidinės instaliacijos galios prabyla savo šviesa, dvasinės raiškos, intuicijos, vidinės šviesos kalba. Apyvokos kalba, matymo-lytėjimo, artinimo kalba, erdvinėmis, laikiškomis metaforomis amžinų, dvasinių sąveikų plastinės kalbos nepateiksime. Ironiškoje instaliacijoje, perkuriančioje, hibridinėje regimybėje nubunda vidinis regėjimas, vidinė plastinė regula. Instaliacinė pagava skulptūroje-instaliacijoje įtvirtina instrumentinio mąstymo įveiką. Nematoma kalba, tuo pačiu raiška yra kitokia, plastinė klausa, vizualinė klausa. Regima kompozicija viduje ir išorėje pasklinda ironiška vizualinė santarvė. Instaliacinė pagava išpildo paslėptus plastinius, subtilius lūkesčius- skulptūrinis mąstymas meninėse galimybėse aprėpia esmines pasaulių pokyčių tėkmes. Hibridinės sąmonės materija yra kelias, kryptis į dvasinės raiškos kūrinius.

Metalinė H.Orakausko skulptūra yra epochos lydinys ir tuo pačiu mentaline prasme epochos išlydis. Tai plastinė, simbiotinė duotis bei simbolinė užduotis. Duotis pasirinktos vizualinės materijos kriterijuose, kur reikšmės bei prasmės susilydo, tampa santalka bei sankirta.

Toks lydinys yra ir atvirkštinis veiksmas, kitoks dvasinis veiksnumas, tai modernių plastinių jėgų išlydis, vizualinių pastangų išlydis. Tokie integralūs lydiniai mus ir lydi, mums kužda, kad tai yra begalinė užuomina. Vizualinė užuomina kaip plastinė mįslė, kaip vizualinė užklausa, kurioje lydosi, steigiasi sudėtingi, sinkretiški klausimai. Tokia skulptūra minimalia ar monumentalia, vieša ar intymia raiška koreguoja dominuojančio vizualumo nestabilumus, stabilizuoja paklaikusios vizualizacijos tempą, ardo nereikalingas plastines užkardas, įtvirtina dvasinio atsinaujinimo galimybes. Skulptūra kaip epochos lydinys yra mentalinio-spiritualistinio pokyčio išdava. Skulptūra persmelkia, prasiskverbia į nerealizuotas, nepasiektas tėkmes bei sroves, suveda bei atveda padrikas dalis į sinkretinę įžvalgos visumą. Nors jokia suma nesumuoja visumos, plastinės tėkmės, ironiškos, sinkretinės visumos.

Henrikas Orakauskas kiekvienu savo kūriniu mus pasitinka plastinės išmonės begalybe, nuvedančia į paralelines, nepastebimas, kai kada savyje esančias dviprasmiškas kompozicines, kūrybines temas. Šio skulptoriaus kūrybinėje išmonėje daug savitai stilingos hibridinės žaismės. Atskiri skulptūros komponentai yra nesibaigianti ironiška polemika su dominuojančia atributine paskirtimi, dalykiniu savybių priskyrimu, neišvengiamu gaminio, dirbinio esamų ryšių, tiesioginio vartojimo būtinumu. Atskiri komponentai ironiškai išimti iš savo tiesioginio veiksnumo yra įvedami į nesibaigiančio paradokso, atradimo, ironiškos abejonės sferą. Skulptorius žvelgia į šias dviprasmybes kaip kūrėjas-atradėjas, ieškotojas-vizionierius.

With each of his works, Henrikas Orakauskas greets us with an infinity of plastic ingenuity that leads to parallel, invisible, sometimes ambiguous compositional and creative themes. All this is accompanied by peculiar hybrid games. Each component has become an integral part of the creative material. This sculptor’s creativity includes peculiarly stylish hybrid play. Individual components of the sculpture are a never-ending ironic polemic with a dominant attributive purpose, objective attribution of properties, the inevitable necessity of existing connections, and direct consumption of the product. Individual components, ironically removed from their immediate effectiveness, are introduced into the realm of endless paradox, discovery, and ironic doubt.
Disturbing values begin to act, renewed connections of broken connections manifest. The recycling, reproducing power, in an ironic, negating, alienating relationship, becomes a restorative, reminiscent, inclusive power. The hybrid play in the circulation of compositional forms of an individual work is always enhanced by the introduction of ironic distance. It is necessary to look at many things from a creative perspective. It is necessary to properly move away from utilitarian unequivocalness and productive initiative in order to see new, visible meanings. The piece keeps us at such a distance for a long time, with a slow rhythm. Ironic distance also creates plastic distance. The usual sculptural component, exponential formations, subject attributes lose their necessary weight, their usual gravity, and at the same time their usual production-subject fate. Forgotten in the making, left behind in the execution of the qualities of ingenuity, the possibilities of renewal easily return from the other side of the circulation. Goals are clarified, qualities are rediscovered, inevitable connections are disrupted by skeptical ambition, ironic hints. The utilitarian teleology of the product turns into an updated, self-opening logos.
Material use liberates itself from necessary convenience, rises to the mental sphere. Endless smart hints of details emerge from this plane that have found themselves, updated features filled with other important nuances. Irony leads to the climax of the story, surprise, disturbance. Ironic surprise here becomes plastic surprise. Plastic wonder is filled with an expression full of impossible possibilities. But everywhere there remains a visual difference, an additional shift, some delayed, engrossing action. In a long and slow view, the product seems to leave the production circulation by itself, the product just stops working, it turns into an engaging creative circulation. This plastic nature of distance always increases the emergence of a complementary narrative alternative.
The alternative is an untapped, deferred relationship, the efficiency of unproven qualities, a self-replenishing initiative. With an inseparable hint of laughter, lightness, skepticism. Then the properties reveal themselves differently, then the traits present a different way of being. Hesitation becomes doubt, and doubt a self-creating plastic smile. Intelligence is a self-doubting otherness, a secondary feature of the visual history of the other work. The ironic wisdom of the sculptural narrative leads to complex, broken connections that remain in the artistic possibility, aimed at renewal, transformation, and plastic opening. There is no forced matter-of-fact approach in this plastic expression. A matter-of-fact attitude, a grumpy and numb attitude, ambitions muted by fatigue, original intentions forgotten. The plastic qualities derived from a messy slumber, irritable decay, and turned into an ironic metallic narrative would leave it, qualities that have lost their purpose. The ironic rust, the angry folds turning into a whip, the mysterious cavities hiding the approaching closeness, all these are the characteristics of products and articles that are always searching for artistic discovery. Thanks to these qualities, the product and the article of imperceptible qualities go out into the field of creative qualities, another light and another light diffusion field, where the plastic wisdom works. Plastic wisdom, sculptural wisdom can be light and playful, finding in weight and pressure the qualities of ironic etachment, divine laughter, the qualities of carnival symbolism. The sculptural thinking of Henrikas Orakauskas is based on a peculiar plastic rhetoric, which is full of slow and flexible intentions, filled with echoes of silenced syncretic material. Sculptural thinking in the author’s field is an abundance of visual challenges, mental invitations, and other things. Unnoticeable, only emerging, forgotten or ignored topics that remain on the other side of direct polemics develop in authorial connections. Visual rhetoric changes the usual, rapid pace of perception. Performance here becomes tropic to slowed-down actions arranged in a plastic space. Actions are on the other side of action, the expression of action is on the other side of effect. The sculptural thinking of Henrikas Orakauskas is full of plastic intrigue, unexpected twists into confusing compounds, complex and imperceptible integral formations, slowed-down generalizations. From a skeptical beginning, there is a transition to a receptive living beginning. The receptive beginning here is the creation of a vision of
connection, the search for visual resources on the other side of ordinary knowledge. This is how synthetic plastic intrigue is created and assembled. Plastic intrigue in its connection holds an unexpected possibility of mental contact, a gyrating spin. From the sacred to the attributive sphere, a specific xpression takes us, from the sphere of the product, the work of art rises to a wider sphere, the plastic connection of matter.

A plow can be a knot, a tied plow can symbolize transformation. The metal knot as a plastic symbol can become an alternative visual summation. The node of the epoch, the transition to another transformation, can also signify ironic changes. Ironic changes in the expressions of plastic deliberation become the beginning of new initiatives. Action at the level of plastic consideration has a visible and discernible side. A visible power gap, an unexpected shift in an ironic composition, an outbreak – all of this transforms the usual, strictly defined initiatives. Sculptural thinking is full of visual ambiguity. The visual sphere of intelligence and creativity is a realm of complex interactions. Visual intelligence not only reveals the diversity of connection but also seeks manifestations of the power inherent in such diversity. Visual-plastic material also demonstrates such manifestations. Sculpture is a philosophy that transforms knowledge. The game of expression is intertwined with the world’s play, obstacles, and distractions. The expression of intelligence settles into sculptural color. Visual sediment meets mental sediment. When a smart visual plan becomes a polemical plan, when plastic expression turns into directions of flight. There are many reciprocal, double, twin, ambivalent shifts into complex spheres. One plastic sphere comments, analyzes, and provokes other spheres. We can describe such sculptural beginnings, such plastic components, as the distance of hybrid sculpture. The distance of hybrid sculpture is a mutual displacement from the product and the work, from the object and from thought in different directions. It resembles a ritual, circling the sculpture from various sides. Distance here is not the act of repulsion itself but the act of distance as an effect. The effect is the action of the hybrid joint’s taming effort. Plastic distance as an action of liveliness, artistic matter deviates into other actions. Such actions are sometimes full of plastic paradoxes. The author turns these plastic paradoxes into ironic symbolism. A plowing angel, a metal angel is a plowman pulling a metal plow behind him. The mentioned mixture of eras, curiosities of fate, paradoxes of exchange and transformation – all of this defines a new, hybrid connection. In the creation of symbols, the author transcends the symptomatic, selective spheres and introduces them to different conditions of physical-mental action.

The sculptural expression of Henrikas Orakauskas is an open polemic with the changes of the past and the world, reversible and irreversible changes in different plastic planes. It is precisely the significant plastic changes that create new tensions and endless hesitations. The author turns this into a peculiarity of the duality of presentation and display. For the unstable flexibility of the world, the artificial elasticity of the world, the author presents an ironic elasticity, an improbable flexibility at the levels of alternative interactions. Unstable, offering new flexibility, new division, the world is full of ambiguities. The approach to ambiguities, to differences, requires an artistic initiative, an artistic response. The sculptor views these ambiguities as a creator-discoverer, a seekervisionary. Two different planes, two separated meanings, two non-connecting separations can be brought together in a certain way, creating the possibility of such plasticity. All of this flows into compositional movements, into the circulation of sculptural components.
Duality is a polemic in the interactions of transparency, inside and outside, naturalness and artificiality. The invasive nature of the world turns everything into a provocative illumination-installation. The sculpture as an installation reveals the confusion of the inner, transparent side of the sculpture. The plastic exterior ironically ignores the inner status of the sculpture. Mixed plastic matter is a confusion of rapid changes, aesthetic techno sphere.
Simultaneously, it is an extended polemic of part-whole, formation-combination. In the plastic sense, the confusion itself is the confusion of the visual-plastic approach. The sculpture installation is an ironic, heuristic polemic with endless innovationinstallation, with artificial integration. At the same time, it is a polemic against the oblivion of the holistic-plastic world.

Plastic abstraction is used in polemic work. The plastic abstraction in the author’s sculpture, woven into the abundance of existing and only implied narratives, offers a different understanding of flexibility. Lability and flexibility of solid forms, mobility of forms, compositional intelligence as a transition to other spheres – all of this plastic abstraction does not lose its existing or only predictable grace and irony. Flexible and adaptable intelligence emerges from each such connection. When processing, overcoming the mandatory setups leads to unique visual generalizations. The connection remains a connection of the impossible. Paraphrases of articles and products explore the possibilities of an impossible connection, an impossible transition, the emergence of mental matter. Plastic abstraction is specifically used for this. Plastic abstraction finds its support in duality. It takes on many forms, shows its other side. In a situational sense, such secondaryness provides its own duality, an alternative acceptance of different, sophisticated situations. In the exchange of movement metaphors, the shoe becomes a symbol of new mobility, new plastic mobilization. The extended medium of the shoe, the intermediate function of the plastic metaphor of the shoe, raises the question of the mediality of things. The shoe can travel on its own wheels with its epic, mental,mobilizing power. By overcoming attributive barriers, the shoe can move into spheres that are not necessary for the shoe as an object and are not characteristic of it.

The secondary, intrinsically dual, compositionally doubled sculptural work is a visual hubris in the sense of reciprocity. A hybrid creation is a complex entity that has undergone complex change procedures. The article must renounce the privilege of creation, the article must cease to merely function. The author presents his initiatives and demonstrates his plastic procedures for a new plastic, improvised life. The object needs to be removed from its traditional purpose, thereby liberating it from a practical, procedural function. The same procedure should be performed with the product. The teleology of the work, production, and function of the product deviates in another direction. A jokey and amusing work, it is a creation that has found a new creative definition. Changing plastic preferences is not the ultimate goal of the developer. The main goal is to engage in conversion procedures. In the compositional epicenter, leaving a certain reserve of expression in the plastic climax. The transformation of matter here is the transformation of form. The stages of formality passed are the stages of formalization and deformalization. And this is a different power of form-material play, a different power of expression. The matter of the product must connect with the mental matter, the spiritual matter must show its existing and possible connections with the updated, liberated matter of the product. Ironic, plastic, and other creative initiatives operate here in an open field of exchange. The power of matter, the matter of consciousness, is a hint here, a reference to the circulation of spiritual modernity.

The sculptor works in the circle of spiritual modernity, where the visual hubris drills into different worlds, visual energy comes to the plastic accumulations of differences thanks to slow time and slowed-down perception. Metal circulation becomes mental circulation. A metal hinge becomes a mental hinge. The play of the product and the object becomes an ironic opportunity for renewal and liberation. An ironic ascent to the spiritual realm, mental past initiatives in the circulation of symbolic data – this is an endless visual circulation. In the circulation of spiritual modernity, the play in sculptural hinges is a hint to the search for a new integrality, a forgotten plastic syncretism, and at the same time a new sacredness.